2012 m. gegužės 28 d., pirmadienis

Lietus ir braškės Namure

Valonijos sostinėje esame viešėję jau kelis kartus. Nors niekaip ir neištaikom progos pašlifuoti senamiesčio gatvelių ir tokius planus nustumiam į ateitį, vieną savaitgalį drauge su J.T. ir T.J. išsiruošėm paimti Namuro citadelės. Žadėjom dar gi po to paiškylauti kur nors gražioje Meuse arba Sambre pakrantėse (Namuras įsikūręs šių dviejų upių santakoje).



Na, bet pirmiau nutarėm pasisotinti kultūra. Palikom automobilį aikštelėje ir nukulniavom į senosios citadelės kiemą, iš kurio ir leidomės į ekskursiją po Namuro tvirtovės požemius. Kaip papasakojo gidė, keltų laikais Namuras buvo gana svarbi mainų vieta, įsikūrusi stambiausių Ardėnų kalnus kirtusių prekybinių kelių sankryžoje. Vėliau Namurą iš aduatukų genties nukariavo romėnai. Viduramžiais ant stataus uolos rago Merovingai pastatydino pirmąją pilį. XIII a. Namuras atiteko Flamų grafystei, XV a. - Burgundijos kunigaikščiui Pilypui Gerajam, XVII a. viduryje - ispanams, kurie citadelę gerokai išplėtė ir įrengė modernius įtvirtinimus. Praėjus pusei amžiaus Namurą nukariavo prancūzai, kurie savu ruožtu patobulino ispanų patobulinimus. Praėjus trejiems metams Namurą iš prancūzų atėmė Viljamas III Oranietis. XVIII a. pradžioje, pagal Utrechto sutartį miestas iš olandų perėjo į austrų rankas, nors pirmieji toliau kontroliavo ir modernino citadelę. Tada į Namurą vėl atėjo revoliucingieji prancūzai. Iš jų miestas buvo atimtas Vienos sutartimi ir priskirtas Nyderlandų karalystei. Na, ir galiausiai, 1830 m. Belgija paskelbė nepriklausomybę ir Namurą pasiliko sau. Valio. Bet tai dar nebuvo perėmimų ir atsiėmimo istorijos pabaiga.


I Pasaulinio karo metais atėjo vokiečiai ir panaudoję dujas per tris dienas užėmė Namuro tvirtovę, kurioje  netrukdomi pasiliko viso karo metu. Karui pasibaigus ir vokiečiams apsitraukus namo, belgai po truputį pradėjo stiprinti citadelę - įrengė specialias patalpas, atsparias dujų atakoms, bet prasidėjus II Pasauliniam karui, naciai į Namurą.... atskrido lėktuvais ir priešdujinės kameros citadelės gynėjams nelabai kuo galėjo padėti...
Pasibaigus II Pasauliniam karui, citadelėje iki pat 1977 m. šeimininkavo kariuomenė. Išėjusi kariuomenė įtvirtinimus paliko muziejui, kuris iki šiol čia ir veikia. Muziejuje galima užsisakyti ekskursijas po tvirtovės požemius, po viduramžiais statytą grafų pilį arba pasivažinėjimą po citadelės tvirtovę muziejaus traukinuku. Pačios citadelės antžeminės dalies lankymas nemokamas.

Namuro citadelė - išties įspūdingas militaristinės architektūros kūrinys. Kažkodėl man net norėtųsi ją vadinti ne kūriniu, o "tvariniu". Statyta trimis etapais ir išlaikiusi, tikriausiai, kad visų epochų gynybinės architektūros bruožus - aukštus flanginius bokštus, skirtus atlaikyti strėlėmis ir kuokomis ginkluotos kariaunos apgultis, storas sienas su siauromis šaudymo angomis kovai parakiniais ginklais, aštrius penkiakampius bastionus, specialių tinku išpurkštas priešdujines slėptuves, po kalno vidurius besirangančius komunikacinius koridorius, sprogmenų sandėlius, šaulių galerijas, griežtas ir gilias fosas, tiltus ir t.t. Karinių statinių mėgėjams Namuro tvirtovė turėtų būti tikras atradimas.


Na, o mūsų eksursiją gerokai pakoregavo trenksmais ir lietumi pratrūkę debesys, nuo kurių skuodėm kaip nuo įtvirtinimus pralaužusio priešo. Apie iškilą upės pakrantėje irgi teko pamiršti ir pasitenkinti improvizuotais pietumis automobilyje ir ... belgiškomis braškėmis iš Wépion'o miestelio. Namuro-Dinanto kelyje įsikūręs miestelis ne tik garsėja saldžiomis braškėmis, bet ir joms įsteigtu nedideliu braškiu muziejumi.




Braškėmis sekmadienio iškilą ir pabaigėm :)







Komentarų nėra:

Rašyti komentarą