1886 m. įkurtas restoranėlis (užkandinė) "Le Cirio" - vietinių gyventojų mėgiama vieta elegantiškai siurbtelėti taurę belgiško alaus, puodelį šiltos žolelių arbatos su skanutėliu tarte Tatin ar su šypsena veide sukirsti savaitgalio pietus.
"Le Cirio" lankėmės kelis kartus ir visuomet rasdavom pilną arba artipilnį pagyvenusių ekscentriškų belgų ir pagyvenusių žaismingų belgių. Žinoma, netrūksta ir mišelinais bei launliplanetais apsiginklavusių turistų, kurie taiko užsisakyti kokią taurę gidų rekomenduojamo belgiško alaus. Manau, kad tai šį tą gero apie restoranėlį sako, ar ne?
Kaip rašo komentatoriai, šimtas dvidešimt devintus metus skaičiuojantis"Le Cirio" anksčiau buvo populiarus tarp jaunų briuseliečių, kurie čia susitikdavo, susipažindavo, čia skirdavo pasimatymus, kurie neretai baigdavosi ir vedybomis. O tuomet.. jau susituokę jie ir toliau lankydavosi savo mėgstamame restoranėlyje. Tikriausiai ir jų vaikams tai būdavo pirmoji iš aplankytų užkandinių.
Nors patys čia nieko rimto nevalgėm, tačiau internete skaičiau daugybę gerų atsiliepimų. Mums smagu čia užeiti puodelio kavos ir skanaus tarte Tatin (aš nuo jo tik grietinėlę nukrapštyčiau).
Taip pat gana dažnai čia atsivedam ir savo svečius - ypač darganotais sezonais čia smagu jaukiai įsikurti padūmavusioje veidrodžių, atlasinų sienų apmušalų ir elegantiškų padavėjų karalystėje.
Juk tai savotiška kelionė laiku atgal - kaip ir originalius interjerus išsaugojusiuose "A la mort subite" ar "Metropol". Tegu jie ir mėgstami turistų, tegu jie ir pilsto brangų alų bei kepa kiek per brangius pyragaičius - bet malonu atsisėsti tarp veidrodžiais išklijuotų sienų ir įsilieti į nenutrūkstantį tos vietos istorijos srautą.
Juk ir mūsų pačių atspindžius kas nors čia netyčia užčiuops praėjus metams, dešimčiai ar pusei amžiaus.
"Le Cirio" įsikūręs visai šalia Biržos - Rue de la Bourse 18. Atviras nuo dešimtos ryto (tad čia puiki vieta vėlyviems savaitgalio pusryčiams) iki vidurnakčio.
Et, gaila, kad pas mus (turiu mintyje Lietuvą) tokių vietų neišliko. Kas išgyveno sovietmetį, neatlaikė konkurencijos ir žiauraus susidorojimo vėliau. Taip šarminga "Tulpė" virto rūbu parduotuve, o tarpukario elitą menantis "Metropolis" - picerija ir savitarnos valgykla. O juk smagu būtų prisėsti prie Sruogos mėgto staliuko arba pamėgdžiojant kokį nors kitą ekscentrišką intelektualą, užsisakyti grafiniuką degtinėlės. Arba bet ką, pamėgdžiojant bet kurį mūsų garsuolį.
Gal aš kalbu kaip kokia visai kvanktelėjus stagnatorė, nes miestas - gyvas organizmas, kuris turi keistis ir keičiasi, bet taip norėtųsi, kas besikeičiant jo kūnui - veido bruožai liktų pažįstami, o siela - gyva. Nes, kai grįžtu į savo gimtą Kauną ir randu išgriautas Laisvės alėjos sienas, dekonstruotą "Merkurijų" ir palei liepas išdygusius tipinius šviestuvus; kai neberandu "Pieno baro" ir freskomis puoštos vaistinės ... aš jaučiuosi, kad iš manęs yra vagiami mano prisiminimai. O norėtųsi, kad šis bei tas būtų atsparesnis laikui ir mums patiems...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą