Jau kelis kartus rašiau apie sekmadieniais miesto aikštėse įsikuriančius ūkininkų ir perpardavinėtojų turgelius. Kol Briuselis ir spalvingi jo turgūs buvo didžiai naujas ir be galo įdomus dalykas - važiuodavome iki Clemenceau arba Midi turgų (tokių ganyklų, išsitiesusių "nuo jūros iki jūros", nė liežuvis nesiverčia vadinti "turgeliais"). Kai jų žavesys priblėso, o kelionė su persėdimu pabodo, pradėjom lankytis gretimai įsikūrusiuose Jourdan, Chatelain ir Flagey aikščių turguose, o į super-turgus vežame tik besisvečiuojančius bičiulius.
Apie pirmuosius tris jau pasakojau, todėl šiandien, sekmadienio proga nutariau pabyloti apie Flagey aikštės turgeliuką - dviem eilėmis išsirykiavusius daržovių, vaisių, sūrių ir dešrų prekystalius bei vietoje gaminamų jūros gerybių virtuvėles. Nors ką čia daug apie patį turgų pribylosi, geriau papasakosių, kokių vaisių prisirinkom nuo vieno prekystalio: durijų, mangostiną, tamarillą, karambolą, pitają (drakono vaisių), guavą, šviežių graikinių riešutų ir šviežių figų. Pirkom ir visai normalių bulvių, valgomųjų hibiskų, pomidorų ir kitų kasdienių daržovių, bet jie mažiau įdomūs ar ne?
Pradėkime nuo mažiau egzotiškos karambolos. Visiems pažįstamos nuo prekybos tinklų lentynų ir iš kavinėse užsakomų desertų, mat šiuos dažnai puošia žvaigždės formos vaisiaus skiltele. Tik vienas "tik". Kiek teko karambolos skiltelių ragauti kavinėse - niekada nesuprasdavau, kas tame vaisuje yra tokio, kad jį reikia vežti iš šiltų kraštų- kietas, rūgštus ir žalias. O šiandien paragavom prinokusios karambolos. Gal ji ir nėra tokia puiki kaip obuolys ar kitas normalus europietiškas vaisius, bet nuo plastmasinių dekoracijų kavinėse tikrai skiriasi. Labai sultingas, lengvai salstelėjęs ir vos vos rūgštelėjęs vaisius, nors mano sutuoktinis apibūdino be kompromisų "atrodo, kad valgyčiau lapus" (neįsivaizduoju kokius lapus ir koks tų lapų skonis, bet tebunie).
Numeris du - pitaja, dar vadinama skambiu "drakono vaisiaus" vardu. Skaniausias vaisius iš šiandieninės medžioklės. Tikriausia plačiai jo pristatyti taip pat nereikia - parduotuvių lentynose paprastai guli kelių rūšių pitajų - gelsva, žalsva ar rausva oda su grėsmingai atsikišusiomis ataugomis, kurios kažkam labiausiai priminė drakono žvynus (lyg tas kažkas būtų drakoną kada nors matęs). Pitajos vidus būna baltos arba raudonos spalvos. Kažkur skaičiau, kad plantacijose augančių pitajų mėsa - baltos, o džiunglėse augančių - raudonos spalvos. Na gal, bet man kažkodėl atrodo, kad skirtumas jų genuose ;). Minkšta vaisiaus mėsa su smulkiais juodais grūdeliais, labai vandeninga, primena arbūzą, skonis - salsvas-vos-vos-rūgštas, raudona mėsa - puikus dažas, kaip patyrė mano balta palaidinė... (o fone skamba mamos balsas "tai ar aš tau nesakiau, kad reikia persirengti?").
Tamarilas - bulvių šeimos vaisius, veisiasi Pietų Amerikoje. Žinomas dar ir kaip pomidorų medžio vaisius. Hm... tas jo skonis... geriau jau valgyti bulves vulgaris iš tos pačios šeimos, jos bent jau tikrai skanios. O šis vaisius toks.... net nerandu kaip apibūdint - kaip koks neprinokęs pomidoras su kartoku ir sachariniškai salsvu prieskoniu.
Šviežios datulės. Nieko labai išskirtinio, tikra dykumos duona - labai sausi saldūs kamuoliukai. Man asmeniškai džiovintos datulės gardesnės. Tiesa, pagulėjusios savaitę (o gal dvi?) vėsioje šaldytuvo lentynoje, kiek pavytusios, datulės tapo tikru skanumynu :)
Švieži graikiniai riešutai - sunkūs nuo dar nesudžiuvusio minkštimo drėgmės. Kvapnūs, bet kartoki. Kad pasimėgauti - teks laukti, kol padžius :)
Mangostina (mangostana) - plačiai išgirtas pietryčių Azijos vaisius, vadinamas "vaisių karaliene". Lengvo saldžiarūgčio skonio, gausiai vandeningas. Sakoma, kad jį rekia valgyti su durijum - "vaisių karaliumi". Lyg žinodami, po ilgų dvejonių, nusipirkom ir šį vaisių iš Tailando.
Durijus - skambiai pavadintas "vaisių karaliumi", didžiai sotus vaisius. Didelis, maždaug gero ananaso dydžio, padengtas aštriais kietais spygliais ir panašus į milžinišką kaštoną. Viskas, tai tikriausiai viskas, ką galima apie jį pasakyti gero. Kalbant iš širdies, tai šio vaisiaus kvapas - reto šlykštumo (kažkas tarp gerai sportininko panešiotų kojinių, pagedusio svogūno, žuvies ir gurmaniško pelėsinio sūrio. Skonis mažiau bjaurus nei kvapas (Nerijus tai sako, kad rašyk taip, kaip yra - skonis kaip š...), bet abejoju, ar tą vaisių dar kartą pirksim. Nebent draugams pavaišint. Nerijus paragavo gabaliuką turguje, ir dar nuo šaukštelio galo namuose, o aš gana didvyriškai sulaižiau gerą gabalaitį smirdžiaus. Gana keista ir vaisiaus tekstūra - gal kiek primena pernokusį avokadą su mango siūlais.
Tai, ko nesuvalgėm - susukom į sandarų maišelį ir Nerijus išnešė į konspiracinę šiukšlių dėžę, mat pas mus šiukšles veš tik pirmadienį vakare. Negalim tiek laiko laikyti šio vaisių karaliaus namuose :) O čia galite pasiskaityti išsamesnę nuomonę apie durijų.
Kita vertus, gal mes ir klystam, gal šiuo smidžium reikia išmokti mėgautis...
Tai va, tokie sekmadienio atradimai Flagey aikštėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą