2011 m. birželio 27 d., pirmadienis

3H: Hoegaardenas, Hoegaardeno apylinkės ir Hoegaardeno alus


















Sekmadienį drauge su grupe Belgijos lietuvių apšniukštinėjom Hoegaardeno apylinkes, užmetėm akį į miestelį ir mostelėjom garsiojo alaus.

Hoegaardeno miestelis įsikūręs Flamų Brabanto regione, už 45 kilometrų nuo Briuselio. Anot belgiškų istorijos analų, 981 metais jį įkūrė paskutinioji Brunengeruzo krašto valdovė grafienė Alpaïdis (Alpeide). Vėliau savo valdas ir pilį ji perdavė Lježo princui. Atitekęs princui, miestelis ir visas kraštas gavo mokesčių lengvatas, kurios prisidėjo prie aludarystės suklestėjimo. Mokestines lengvatas miestelis išlaikė iki pat prancūzų revoliucijos. Po jos, deja, lengvatos dingo, alaus gamyba sumenko ir galiausiai visiškai nutrūko iki pat 1955 m., kada pienininkas Pjeras Celisas sukūrė garsųjį Hoegaardeno baltąjį.


















Hoegaardenas - mažas miesteliukas su ryškiai per didele bažnyčia, akmenimis grįstomis gatvelėmis ir Kouterhof'u; apsuptas nokstančiais javų laukais ir apraizgytas aguonomis žydinčiais takais. Pasivaikščiojimo takai pridengti vešliais krūmais, kurie, reikalui esant, gelbėja nuo vėjo ir nuo kaitrios saulės. Pievos pribarstytos kėrėpliškų galvijų ir nepatiklių avyčių.



































Vedami mielos žygio gidės Rūtos, beplepėdami įveikėm 9 kilometrus Hoegaardeno apylinkėmis ir prisėdom Kouterhof'e - šalimais bravoro įsikūrusiame restorane. Skaniai privalgę ir priragavę vietinio alučio, nušlepsėjom į šalimais įrengtą muziejuką.


















Na, sakyčiau, kad jis nelabai vertas tų 8 eurų. Gal kokių 4 daugiausiai. Palyginus su Orvalo ekspozicijos dalimi, skirta alui, ši - akivaizdžiai senesnė, kai kurie informaciniai terminalai nebeveikiantys. Bet dar prieš kokius šešis-septynis metus, manau, lankytojus džiugino modernios ekspozicijos apie alaus varymą, pilstymą ir vartojimą. Man, asmeniškai, įdomiausia buvo ekspozicijos dalis, kurioje pristatomi senieji alaus pilstymo, butelių plovimo, džiovinimo bei įpilamo alaus dozavimo aparatai. Ir dar penkios šaunios viduramžiškos taurės, kurias kažkas iš grupės pavadino "kankinimo įrankiais" :)






















Ačiū bendrakeleiviams už diskusijas ir kompaniją, o Rūtai - už puikų sekmadienį (nepamanykite, kad aš čia sau dėkoju :)).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą